app.py

def is_genitive(word):
    # Implement your logic to determine if a word is in the genitive case
    # This is a placeholder; you need to define the actual rules
    # For example, in Lithuanian, genitive singular often ends with 's' or 'os'
    return word.endswith('s') or word.endswith('os')  # Adjust as necessary

def extract_genitive_words(text):
    # Split the input text into words
    words = text.split()
    
    # Filter words that are in the genitive case
    genitive_words = [word for word in words if is_genitive(word)]
    
    return genitive_words

def save_to_file(words, filename='genitive_words.txt'):
    # Save the genitive words to a file
    with open(filename, 'w', encoding='utf-8') as f:
        for word in words:
            f.write(f"{word}\n")

def main():
    # Input text from the user
    text = """Gyveno senelis ir senelė ir turėjo mergytę. Senutė
mirė, ir senis paėmė raganą. Ta ragana baisiai
nekęsdavo mergytės ir vis liepdavo seniui, kad ją
kur nors išvežtų:

– Jeigu tu jos niekur neišveši, aš ją vis tek nuga-
labysiu.

Vienąkart senis pasiėmė kirvį ir išėjo su dukte-
ria į mišką. Vidury miško rado tokią trobelytę. Joje

palikęs savo dukterį, senis pats išėjo, sakydamas:
– Tu čia pabūk, ligi aš malkų prikaposiu.
Mergytė liko trobelėje, o senis pririšo prie medžio
kūlę ir parėjo sau namo.
Duktė sėdi, sėdi troboje ir niekaip negali sulaukti
su malkomis savo tėvo. Vėjas supa kūlę, ta į medį
pykši, o mergytei regis, kad tėvas malkas kapoja.
Kai nusibodo laukti, išėjo mergytė laukan ir sako:
– Gana, tėveli, jau prikapojai malkų.
Sugrįžo atgal į vidų ir vėl laukia. Laukia laukia,
o tėvas vis neateina su malkomis. Nebesulaukdama
vėl išėjo, – ir vėl girdi, kad kūlė supama pykši į medį,
tarytum kas malkas kapoja. Mergytė sako:


– Gana gi, tėvel, jau pakaks malkų, kiek prikapo-
jai, – ir vėl įėjo į trobelę.

Laukė laukė – tėvas vis negrįžta. Išėjusi trečią
kartą, nuėjo ten, kur pykši, ir pamatė, kad nei tėvo,
nei malkų niekur nėra, tik kūlė į medį pykši. Labai
nusigando mergytė, likus viena vidury didelio miško,
taip toli nuo namų, ir pradėjo šaukti:
– Kas miškuose, kas laukuose, ateikit į pagalbą!
– Aš, meškelė nabagėlė, aš ateisiu į pagalbą! –
drūtai atsiliepė iš laužo meška.
Mergytė dar labiau persigando, įbėgo į trobelę,
užsidarė, atsigulė ant lovos ir, visa drebėdama iš
baimės, apsiklojo kailiniais. Meška priėjo prie durų
ir šaukia:
– Merga, merga, atidaryk duris!
Mergytė atidarė.
– Merga, merga, įkelk mane trobon!
Mergytė įkėlė.
– Merga, merga, pataisyk man patalą!
Mergytė pataisė.
– Merga, merga, užkelk mane ant lovos!
Mergytė užkėlė.
– Merga, merga, pakrapštyk man ausį!


Mergytė pakrapštė, ir ėmė byrėti iš meškos
ausies miltai. Tiek daug pribyrėjo – gal bent pusė
maišo.
– Merga, merga, išvirk man parpelių!
Mergytė sukūrė ugnį, užkaitė katilą su vandeniu
ir dirba parpelius. Atbėgo pelytė ir prašo:
– Duok man bent vieną parpeliuką, aš tu ateisiu
į pagalbą.
Mergytė papenėjo pelytę, ir ta nubėgo. Meška,
privalgius parpelių, prikrovė ant krosnies dvi eiles
pliauskų ir plytų, užgesino žiburį, padavė mergytei
raktelius ir liepė bėgioti po trobą palei pasienius,
skambinant su rakteliais, o pati užlipo ant krosnies
ir ėmė svaidyti plytomis ir pliauskomis į visas puses.
Tuo laiku pribėgo prie mergytės pelytė, paėmė

iš jos raktelius, liepė mergytei pasislėpti pakros-
nyje, o pati, skambindama rakteliais, ėmė bėgioti

pasieniais ir pasuoliais. Meška išsvaidė nuo kros-
nies visus pagalius ir plytas, bet pelytei nė karto

nekliudė. Pelytė greitai nubėgo pas mergytę ir, ati-
davus raktelius, liepė lįsti iš pakrosnio. Meška nuo

krosnies klausia:
– Merga, merga, ar tu gyva?
– Gyva, – atsakė mergytė.


Tada meška nulipo nuo krosnies ir liepė vėl
pakrapštyti jai vieną ausį. Mergytė pakrapštė, ir
pradėjo iš ausies byrėti miltai. Paskui liepė meška

pakrapštyti kitą ausį, ir iš tos ausies išėjo pora dide-
lių gražių arklių, užkinkytų paauksintoje karietoje.

Senelio duktė prisikepė daug gardžių pyragų, susi-
dėjo į ratus ir išvažiavo namo. Pamatė senelio kalytė

ir loja prie vartų:
Kiau, kiau, atvažiuoja senio duktė,
Kiau, kiau, atsiveža daug pyragų!
Duos man kur didesnį, kur gardesnį!
Išėjo ragana, nuvijo kalytę ir vėl sugrįžo į trobą.
O kalytė atbėgo prie vartų ir vėl loja:
Kiau, kiau, atvažiuoja senio duktė,
Kiau, kiau, atsiveža daug pyragų!
Duos man kur didesnį, kur gardesnį!
Ragana išėjus vėl nuvijo nuo vartų kalytę, o ta
atsistojo prie vartų ir kiauksi:
Kiau, kiau, atvažiuoja senio duktė,
Kiau, kiau, atsiveža daug pyragų!


Duos man kur didesnį, kur gardesnį!

Ragana, visa perpykus, išėjo laukan su žarste-
kliu užmušti kalytės, bet pamatė, kad senio duktė

jau važiuoja į kiemą su vežimu pyragų. Patį didįjį
ir gražųjį pyragą ji atidavė kalytei, o visus kitus –

seniui, raganai ir jos dukteriai. Pamatę, kad mer-
gytė gyva ir sveika, visi labai stebėjosi ir klausinėjo,

kaip ji atvažiavo ir kur gavo tokį gražų vežimą, pilną
pyragų. Mergytė visa nusakė, kaip jai buvo atsitikę.
Ragana dar labiau užpyko ant senio dukters ir dar
labiau pradėjo jos neapkęsti.
Vieną dieną ragana sako seniui:
– Vežk ir mano dukterį tenai, kur buvai nuvedęs
savąją.
Senis nuvežė raganos dukterį į tą pačią trobelę,
pririšo prie medžio kūlę ir sugrįžo namo. Raganos
duktė sėdi troboje ir vis juokias. Truputį pabuvusi,
išėjo laukan ir sako juokdamasi:
– Tėveli, pakaks jau malkų!
Ir vėl sugrįžo į vidų.
Taip pat antrą kartą buvo išėjusi. O trečią kartą
nuėjo prie to medžio, kur buvo pririšta kūlė, ir kaip
senio duktė sušuko:
– Kas laukuose, kas miškuose, ateikit į pagalbą!

Meška iš laužo atsiliepė:
– Aš, meškelė nabagėlė, aš ateisiu į pagalbą!
Paskui raganos duktė nubėgo ir atsigulė troboje
ant lovos. Meška priėjo prie durų ir sako:
– Merga, merga, atidaryk duris!
– Ar negali pati atsidaryti! – atsakė raganos
duktė.
Meška atsidarė duris.
– Merga, merga, įkelk mane trobon!
– Ar negali pati įlipti! – atsakė raganos duktė.
Ir ką tik meška liepia, raganos duktė vis neklauso.
Nei ji lovos taisė, nei ausies meškai krapštė. O kai,
verdant parpelius, atbėgo pelytė ir paprašė, kad
duotų jai bent vieną parpeliuką, toji suriko:
– Ar neisi šalin! Ko tau čia reikia!
Meška, gulėdama ant lovos, paklausė:
– Su kuo tu čia kalbiesi?
Sužinojusi, kad kalbasi su pele, liepė sutrepsėti
ir ją nuvaikyti.
Pelytė nubėgo.
Išvirė parpeliai, ir pavalgius meška užgesino
žiburį, padavė raganos dukteriai raktelius, liepė

lakstyti po trobą ir skambinti, o pati užlipo ant kros-
nies, kur buvo prikrauta daug pliauskų ir plytų, ir

pradėjo svaidyti į visas puses. Šiuokart pelytė neat-


bėgo užvaduoti raganos dukters, ir ją meška tuoj

užmušė; paskui, nulipus nuo krosnies, suėdė ir kau-
lelius nučiulpė. Tada meška pasikrapštė ausį, ir iš

jos išlindo kiaulė, užkinkyta geldoje. Meška sudėjo
kaulelius geldon, ir kiaulė parvežė juos namo.
Kalytė, stovėdama prie vartų, vėl kiauski:
Kiau, kiau, atvažiuoja bobos duktė,
Kiau, kiau, su geldele, su kauleliais.
Duos man kur didesnį, kur gardesnį!
Ragana, sėdėdama palangėje, laukė atvažiuojant
dukters su pyragais. Užgirdus kalytę taip lojant,

tuoj ją nuvaikė. Bet kalytė ir vėl loja. Ragana užpy-
kus išbėgo kalytės užmušti, bet pamatė įvažiuojant

kiaulę su kaulais geldoje ir persigandus vietoj nusi-
baigė.

Tada senis su savo dukteria labai ilgai gyveno,
nieko netrūkdami."""
    
    # Extract genitive words
    genitive_words = extract_genitive_words(text)
    
    # Save to file
    save_to_file(genitive_words)
    
    print(f"Extracted {len(genitive_words)} genitive words and saved to 'genitive_words.txt'.")

if __name__ == "__main__":
    main()